Bendruomenės istorija

Sigutėnų kaimo bendruomenę 2005-aisiais įkūrėme tam, kad, susibūrę draugėn, bandytume spręsti toje pačioje teritorijoje gyvenančių žmonių problemas, kad būtume vieni kitiems nors menkiausia atrama nelengvoje kasdienybėje, ugdytume jaunimo meilę gimtajam kaimui ir atsakomybę už jo ateitį, bendromis pastangomis  puoselėtume švarią ir gražią gyvenamąją aplinką kaip sveikos gyvensenos ir geros nuotaikos pagrindą.

 Ne gražiais žodžiais, o konkrečiais darbais tiesdami taką nuo žmogaus prie žmogaus, per trejetą pirmųjų veiklos metų sugebėjome į bendruomenę suburti visus suaugusius (vyresnius kaip 18 m.) kaimo gyventojus, o ir gimtinę branginančius kai kuriuos kitur gyvenančius sigutėniečių vaikus. Dabar mūsų bendruomenėje – 109 nariai.

Esame tikriausiai vieninteliai respublikoje, kurie savo jėgomis talkų būdu pasistatėm bendruomenės namelius, kad turėtume kur susiburti, nes to mums labai reikėjo. Tai buvo tęstinis 3 metų darbas, pradėtas nuo bendruomenės nario Jono Svečiulio dovanotos senovinės klėties, kurią darbštūs  kaimo vyrai parvežė iš tolimo, už 40 km esančio vienkiemio, išardę ją rąstais, kuriuos teko sunerti iš naujo, kad turėtume savo būstinės pagrindą.

Tačiau greitai sigutėniečiai įsitikino, jog pasistatytoje klėtelėje netilpsime, kadangi čia smagu susiburti ir mažiems, ir dideliems. Tad kitais metais, vėl parašius projektą ir suradus rėmėjų, taip pat savo jėgomis pradėjome lipdyti priestatą , kuris gavosi dukart didesnis už klėtelę .Dabar šiuose mūsų nameliuose (kurių mums daug kas pavydi)  ne tik vyksta bendruomenės bei sigutėniečių asmeninės šventės, bet ir šarvojami mirusieji kaimo gyventojai, kurių nebereikia išvežti toli nuo namų į Pakruojo šarvojimo sales.

Tuo pačiu metu mes kūrėme bendruomenės poilsiavietę šalia pasistatytojo namelio, įrengėme vaikų žaidimų aikštelę, sodinome tujas bei kitus dekoratyvius augalus, padedami studentų, pertvarkėme gėlyną – kad būtų malonu ir akiai, ir širdžiai. Su tokiu pat atsidėjimu ir atsidavimu sigutėniečiai gražino ir savo asmenins sodybas. Tos pastangos davė vaisius: Gasiūnų sodyba buvo pripažinta gražiausia Šiaulių apskrityje, Remeikių, Lapinskų, Sviderskių, Grušų, Gulbinų yra tapę rajoninio konkurso prizininkėmis arba dalyvėmis. O visa Sigutėnų gyvenvietė net ketverius metus iš eilės – 2007, 2008, 2009 ir 2010 m. – pelnė gražiausiai tvarkomos rajono gyvenvietės vardą. Nelaukdami, kol seniūnija ištaikys lėšų užsakyti mūsų kaimui lenteles su gatvių pavadinimais, jas įsigijome (ko gero, pirmieji rajone) iš bendruomenės lėšų, o namų numerius visiems vienodus padovanojome bendruomenės 5-mečio proga.

Atsiradus ryšiui tarp kaimo senbuvių ir naujakurių, iki minimumo sumažėjo skeptikų, abejojančių bendruomenės nauda ir perspektyvomis. Šiuo metu mūsų renginiuose neretai dalyvauja keturios sigutėniečių kartos. 

Nuo pat veiklos pradžios bendruomenė kuria savo tradicijas: sveikina jubiliatus, sukūrusius šeimas ar sulaukusius kūdikių bendruomenės narius, padeda artimo žmogaus netekties valandomis, leidžia kaimo kalendorių, puošia bendrą kaimo naujametinę eglutę; dvejus metus visus aplankė Kalėdų senelis su palyda  ir kt. Nuoširdi draugystė užsimezgė su Triškonių kaimo bendruomene. Bendradarbiaujame su Pakruojo seniūnija, Darbo birža..

Visais metais dalyvavome rajono bendruomenių sąskrydžiuose, iš kurių nėsyk negrįžome be apdovanojimų; taip pat ir Pakruojo šventės eisenose, kuriose mūsų programa jau triskart buvo įvertinta prizinėmis vietomis. Taip pat labai daug renginių rengiame savo bendruomenėje. Be visa ko, sigutėniečiai labai mėgsta ir ekskursijas, į kurias išsirengia keletą kartų per vasarą.

Aprašytoji mūsų veikla 2006 metais Sigutėnams lėmė veikliausios, o 2007 m. – aktyviausios Pakruojo rajono bendruomenės vardą. Tais pačiais 2007-aisiais buvome pripažinti viena iš trijų efektyviausiai dirbusių šalies bendruomenių „Savanorių centro“ surengtame konkurse. O 2010-aisiais mums teko be galo atsakingas įpareigojimas – surengti Sigutėnuose tradicinį viso rajono bendruomenių sąskrydį, po kurio bendruomenė turi jau ir savo vėliavą.. Beje, šiais metais buvome paskatinti ir LR Ministro Pirmininko medaliu už sėkmingą dalyvavimą Nacionaliniame bendruomenių konkurse.

O bene didžiausiu savo nuopelnu laikome tai, kad visa ką surengiame ar sukuriame, gimsta iš mūsų pačių – ne specialistų, o visuomenininkų – idėjų, iniciatyvos ir savanorystės, nes nėra Sigutėnuose nei kultūros namų, nei bibliotekos, nei mokyklos, su kuriomis bepigu rengti bendrus renginius kitoms rajono bendruomenėms.

O gal būtent tas nuolatinis žinojimas, kad NIEKAS NIEKO UŽ MUS NEPADARYS, mums ir suteikia stiprybės visuomeniniame darbe, kuris negali nepraturtinti žmonių, kuriems rūpi ne vien materialinės vertybės.